Skraidymo sunkesniais už orą aparatais idėja kilo jau senovės Graikijoje, legenda apie Ikarą mini Dedalo sukonstruotus dirbtinius sparnus. Yra iš likusių įrašų apie ankstyvuosius bandymus atlikti nedidelio nuotolio skrydžius nuo IX iki XI a., pvz., Armeno Firmano skrydis į parašiutą panašiu prietaisu ir sklandytuvas, kurį sukūrė Abas Ibn Firnas, taip pat galbūt dar ankstesni bandymai sukurti žmogų išlaikančius aitvarus Kinijoje.
XIII amžiuje R. Bekonas (R. Bacon) iškėlė idėją apie tuščiavidurio rutulio skraidymo galimybę tam tikrose salygose. XV amžiuje teorinius skraidančių aparatų modelius sukūrė Leonardas da Vinčis.
1783 m. lapkričio 21 d. broliai Mongolfjė sėkmingai atliko skrydį lengvesniu už orą balionu. Oro balionai galėjo skristi tik pavėjui, dėl to XIX a. pradžioje imti konstruoti valdomi oro balionai – dirižabliai. Pirmieji oro balionai, kuriais nuolat skraidyta buvo sukurti brazilų aviacijos pionieriaus Alberto Santos-Dumont, kuris sujungė pailgos formos balioną su vidaus degimo varikliu. 1901 m. spalio 19 d. jis išgarsėjo praskridęs su savo orlaiviu „Numeris 6“ virš Paryžiaus ir laimėjęs Deutsch de la Meurthe prizą.
1809 m. anglas G. Cayley įrodė, kad sunkesni už orą prietaisai gali skristi ir pasiūlė atskirti sraigto ir sparno funkcijas. 1842 m. patentuotas pirmasis skraidymo aparatas su viena eile sparnų ir dviem propeleriais, sukamais garo variklio, tačiau aparato išradėjas taip ir neišbandė. 1848 m. Didžiojoje Britanijoje pagamintas pirmas aparatas, sėkmingai nuskriejęs 40 metrų, 1867 m. sukonstruotas daugiasparnis.
Otto Lilienthalis
Nuo 1891 m. Otto Lilienthalis pirmas aprašė sėkmingus skrydžius sunkesniu nei oras orlaiviu, valdomu žmogaus. 1893 m. Jis užpatentavo pirmąjį pasaulyje lėktuvą „Normalsegelapparat“ - vienasparnį sklandytuvą. Mažiausiai devyni parduoti įvairiose Europos ir Amerikos vietose.
Jis atliko daugiau nei 2000 sėkmingų skrydžių, o jo aerodinaminiai duomenys ir skrydžių ataskaitos buvo išplatintos visame pasaulyje. Kiti entuziastingai perėmė jo dizainą, iš jo mokėsi ir tobulino konstrukcijas. Sekėjai buvo Pilcheris, Chanute'as, Wrightai, Ferberiai, Voisinai, Žukovskis ir kiti.
Samuelis Langley, taip pat Octave Chanute ir daugelis kitų susirašinėjo su Lilienthal. Nuo 1896 m. Chanute'as įtakingiausios to meto knygos autorius ir vėlesnis brolių Wrightų draugas, vadovavosi Lilienthalio pateiktomis žiniomis mokė kelis jaunesnius vyrus sėkmingų skrydžių. Kruopščiai atliekami skrydžių bandymai padėjo mokymuose.
1903 m. gruodžio 17 d. broliai Raitai atliko pirmąjį sėkmingą skrydį sunkesniu nei oras skraidymo aparatu, tačiau jų lėktuvas negalėjo nuskristi didesnių atstumų dėl valdymo problemų.
Brolių Raitų „A” modelio 1:1 kopija Pociūnuose
Anksčiau lėktuvas buvo demonstruotas Prancūzijoje, Le Manse, bažnyčioje, kur buvo pažymėtas brolių Raitų lėktuvo pakilimo Europoje 100-etis, ir Šveicarijoje. Ten variklis nebuvo užvestas, paskutinės jo detalės sumontuotos tik prieš išvykstant į Lietuvą.
Brolių Raitų „A” modelio 1:1 kopijos variklis yra 4 cilindrų, galingumas – 32 AJ. Lėktuvo sparnų ilgis – 12,5 m, visų sparnų plotas – 47 kv. m, greitis – 30-60 km/val. Pasaulyje egzistuoja tik vienas originalus brolių Raitų lėktuvo modelis “A” ir jis yra Vokietijos Miuncheno muziejuje. Šis lėktuvas (tikras Raitų lėktuvas, bet ne kopija) buvo pirmas skraidantis lėktuvas pasaulyje. Jis pirmą kartą Europoje pakilo 1908 m. Prancūzijoje, Le Manse, po metų – Vokietijos Berlyno Tempelhof oro uoste bei Romoje (Italija). Pociūnuose demonstruotas lėktuvas yra tiksli Miuncheno muziejuje demonstruojamo brolių Raitų lėktuvo kopija. Ją atstatė Vokietijos inžinierius-konstruktorius Udo Jorges. Iš viso jis yra pagaminęs keturis Raitų lėktuvus – vieną prietaisą, skirtą muziejui, ir tris skraidančius.