Turinys /

T-4. Aviacijos istorija

B.Oškinio sklandytuvai. Nuo T-1 (Technikas-1) iki BrO-18 „Boružė“

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje į sklandymą atėjo jaunas vaikinukas, Kauno Aukštesniosios technikos mokyklos (KATM) mokinys Bronius Oškinis. Beveik neturėdamas pirmtakų ir jokio patyrimo, jis aktyviai įsijungė į sklandytuvų kūrimo darbą.

Aviacijos sportas tuo metu Lietuvoje žengė pirmuosius nedrąsius žingsnius. B.Oškinis, vienas veikliausių KATM aviacijos būrelio narių, uoliai klausėsi sklandymo abėcėlės, meteorologijos ir kitų paskaitų, kurias skaitė prityrę lakūnai. Betrūko tik sklandytuvo, kuris tais laikais nemažai kainavo. Bet netrukus pasitaikė gera proga: 1931 m. rudenį Lietuvos Aeroklubas aviacijos būreliui padovanojo vokiško mokomojo sklandytuvo „Ziogling“ RR 23 brėžinius.

Jį statyti pasišovė visi būrelio nariai, B.Oškinis savo mąslia, praktiška nuojauta įžiūrėjo kai kuriuos tada populiaraus sklandytuvo techninius trūkumus ir statybos eigoje padarė nemaža patobulinimų. Taip gimė mokomasis aparatas „Technikas-1“, sutrumpintai pavadintas T-1. B.Oškinis pelnytai laikomas jo autoriumi. Šis sklandytuvas buvo naudojamas pradinio mokymo tikslams ir treniruotėms.

T-1 Pažaislyje

Pirmojo pasisekimo paskatintas, B.Oškinis suprojektavo jau visiškai savarankiškos konstrukcijos sklandytuvą T-2, skirtą sklandytojų lavinimui šlaitiniame skriejime. Šis aparatas turėjo pusiau dengtą piloto kabiną ir skridimo duomenimis nenusileido užsieniniams tokio tipo sklandytuvams.

Sklandytuvas T-2

Tuo metu, kai buvo statomas T-2, B.Oškinis pradėjo projektuoti naują lavinimosi sklandytuvą, skirtą skriejimui termikuose bei aukštajam pilotažui — BrO-3. Jis buvo pastatytas 1936 metų vasarą konstruktoriaus lėšomis. Tai gražių, aptakių formų sklandytuvas, konstruktoriaus pavadintas „Pūku“.

BrO-3 „Pūkas“

Įgijęs patyrimo, B.Oškinis ryžosi sukurti sklandytuvą, tinkamą velkamajam ir figūriniam skraidymui. Tai vienas iš nedaugelio Europoje akrobatinės paskirties aparatų, pavadintas BrO-4 „Rūta“.

BrO-4 „Rūta“ ore

Tačiau pirmasis „Rūtos“ variantas nepatenkino konstruktoriaus. 1938 metais B.Oškinis pastatė tobulesnį akrobatinį sklandytuvą BrO-5 „Rūta" II.

BrO-5 „Rūta-II“

Kokybiškai naujas B.Oškinio kūrybinės biografijos puslapis buvo atverstas pokario metais, kada BrO sklandytuvų sąrašas praturtėjo visa eile puikių mokomųjų ir treniruotės aparatų, suvaidinusių didžiulį vaidmenį, vystant ne tik respublikos, bet ir visos šalies sklandymo sportą.

Sekanti B.Oškinio sklandytuvų konstrukcija buvo BrO-9 (BrO-7 ir BrO-8 buvo sportiniai lėktuvai). Tačiau, atidėjęs į šalį BrO-9 brėžinius, nenuilstantis aviakonstruktorius su grupe Kauno sklandytojų 1948—1949 metais ryžosi pastatyti treniruotės tipo aparatą BrO-10 „Pūkas III“. Tai buvo BrO-6 modernizacija, pritaikant naują sparno profilių kombinaciją. Daug gerų žodžių BrO-10 adresu pasakė garsus tarybinis aviakonstruktorius O.Antonovas. Nors „Pūkas" III buvo pripažintas tinkamu serijinei statybai, bet masinė gamyba nebuvo pradėta.

BrO-10 „Pūkas-III“ projekcijos

1951 metais Kauno sklandymo entuziastai pastatė mažų išmatavimų, nedidelio svorio mokomojo sklandytuvo BrO-9 „Žiogas“ prototipą. 1951—1955 metais apie du šimtus „Žiogų“ pastatė Simferopolio sklandytuvų dirbtuvės. BrO-9 pakeitė iki tol net dvidešimt metų naudotą mokomąjį sklandytuvą A-1. Su BrO-9 šeštajame dešimtmetyje buvo skraidoma visuose šalies sklandymo klubuose bei mokyklose.

Po trejų metų į orą pakilo kitas B.Oškinio sklandytuvas BrO-11 „Pionierius“, kuriam buvo lemta tapti tuo metu geriausiu tarybinės konstrukcijos pradinio mokymo sklandytuvu. Jis skirtas mokyklų sklandymo būreliams. Po prototipo sėkmingo išbandymo, TSRS SDAALR CK gamybinis skyrius padarė keletą šimtų naujo sklandytuvo darbo brėžinių komplektų ir juos išsiuntinėjo į sklandymo klubus. Nuo 1955 metų Simferopolyje prasidėjo serijinė BrO-11 statyba. Iki 1960 metų buvo pastatyta apie du tūkstančiai šio tipo sklandytuvų.

BrO-11 „Pionierius“

1969 metais „Pionierius“ savo vietą užleido dar tobulesnei modifikacijai — BrO-11M „Zylė“. Palyginti su pirmtaku, „Zylė“ kiek sunkesnė, ilgesnio liemens, vietoj pavažos įrengtas ratukas, tačiau aukštesnės aerodinaminės kokybės.

BrO-11M „Zylė“

Su savo ištikimais pagalbininkais — Kauno sklandytojais B.Oškinis 1957 metais baigė ir terminiams skriejimams pritaikyto sklandytuvo BrO-12 statybą. Po sėkmingo išbandymo šis aparatas serijiniu būdu buvo statomas Simferopolio sklandytuvų dirbtuvėse (iš viso — 200 sklandytuvų). BrO-12 skirtas autostartui, todėl konstruktorius panaudojo plyšinį sparną. Be to, sklandytuvas tiko aukštajam pilotažui, aukštuminiams bei didelių nuotolių skridimams.

BrO-12 Aviacijos muziejuje

„B. Oškiniui priklauso pirmojo lietuviškojo vandens sklandytuvo kūrėjo garbė. Tai 1973 metais Prienų Eksperimentinėje sportinės aviacijos gamykloje pastatytas biplanas BrO-16 „Pempė“ (LAK-3), kurį Nemune pirmieji išbandė Kauno Jono Žiburkaus aviacijos sporto klubo sportininkai.

Universalus aparatas, tinkantis mokymui, treniruotėms ir pramoginiam skraidymui, pateisino viltis.

BrO-16 „Pempė“

BRO-14 nebuvo pastatytas.

Vėliau B.Oškinio konstruktoriaus veikla nukrypo į mažų išmatavimų, lengvų ir mažu greičiu skrendančių sklandytuvų konstravimą ir statybą. Būdamas pensininkas, Palangoje, padedant jauniesiems bičiuliams — aviamodeliuotojams, jis 1974 mefais pastatė originalų mokomąjį sklandytuvą BrO-17S „Bitelė“, kuriame pirmą kartą bemotorių aparatų statybos praktikoje panaudojo sudėtinį, trijų dalių sparną. Jo dėka galima skristi mažesniu kaip 40 km/val greičiu. Vietoj pavažos pritaisius mažą, lengvą valtelę ir papildomus sparnelius, buvo padarytas ir vandens sklandytuvas — BrO-17V „Antelė".

BrO-17V „Antelė“

B.Oškinio sukurtų sklandytuvų sąrašą užbaigia sukonstruotas mini sklandytuvas BrO-18 „Boružė“. Tai savotiškas sklandytuvo ir skraidyklės hibridas. „Boružė“ yra eksperimentinio pobūdžio aparatas ir, ko gero, pats mažiausias pasaulyje sklandytuvas (sparno ilgis — 4,9 m). Bandymai akivaizdžiai parodė teigiamas BrO-18 ypatybes: jis yra nesudėtingos gamybos, lengvai valdomas. Su neilgais sparnais „Boružė“ negali pasiekti didelio greičio bei aukščio, todėl puikiai tinka mokyti skraidyli vaikus nuo 12 metų amžiaus. Į orą sklandytuvas kyla esant 35—40 km/vai greičiui (startui pakanka 3—4 žmonių).

BrO-18 „Boružė“ Aviacijos muziejuje

BrO-18 „Boružė“ ore

B.Oškinio konstrukcijų sąrašas butų nepilnas, jei nepaminėtume 1956 metais sukurto originalaus treniruoklio pilotavimo technikos įgūdžiams lavinti, už kurį autorius gavo išradimo teises.

Sklandytojų treniruoklis

Visi BRO sklandytuvai yra vienviečiai, medinės konstrukcijos, patogūs, patvarūs, lengvai valdomi. Todėl B.Oškinio sklandytuvai pelnė tiek vyresniosios, tiek ir jaunesniosios sklandytojų kartos pripažinimą.

V.JUKTAS

Šaltinis: SPARNAI, 1977/2

Nuotraukos: N.Korbuto ir B.Ivanausko.

Elektroniniam publikavimui parengė: N.Korbutas

TOP