Lietuvoje sklandymo pradžia reikia laikyti 1931-ųjų – 1932-ųjų metų sandūrą. Nors buvo pavienių entuziastų bandymai sklandyti ir anksčiau, bet tai neturėjo jokių pasekmių, ir sklandymas neišpopuliarėjo.
Sklandymo vystymuisi sąlygos atsirado tik susikūrus Lietuvos Aeroklubui (LAK). 1931 metais LAK-as ėmėsi konkrečių veiksmų sklandymui vystyti. Į Vokietijoje esančią Rasytės (Rossitten) sklandymo mokyklą buvo pasiųstas j.leit. G.Radvenis-Heidrikis. Jis įvykdė „C“ piloto normatyvą ir tapo pirmuoju lietuvių sklandymo instruktoriumi.
Lietuvos Aeroklubo ženklas
Tais pačiais 1931 m. inž. plk.ltn. A.Gustaičio, kuris tuo metu ėjo ir LAK pirmininko pavaduotojo pareigas, iniciatyva Vokietijoje buvo nupirkti 3 komplektai sklandytuvo RRG Zögling brėžinių ir inicijuota mokomųjų sklandytuvų statyba. Vienas komplektas atiduotas Klaipėdos šaulių būreliui, kitas – Kauno Aukštesniajai technikos mokyklai (ATM). Trečiąjį sklandytuvą statė karo aviacijos dirbtuvėse, prižiūrint leit. V.Milevičiui ir P.Skurauskui. Klaipėdiečiai RRG Zöglingą pasistatė pirmieji, bet netrukus jį sulaužė ir neberemontavo. Aviacijos dirbtuvėse pastatytą sklandytuvą 1931 m. rudenį išbandė leitenantas Vitalis Milevičius. 1932 metų pavasarį ir šis sklandytuvas buvo palaužtas. Bet jį suremontavo.
1931 m. rudenį Kauno ATM įsikūrė sklandytojų būrelis. Jame teorinius užsiėmimus dėstė G.Radvenis-Heidrikis. Būrelio nariai pradėjo statyti sklandytuvą. Iniciatyvos ėmėsi ATM moksleivis Bronius Oškinis. Jis pakoregavo Zöglingo brėžinius, įnešė patobulinimų. Vietoje sparnų atatampų buvo spyriai, pakeista ir sparno konstrukcija. Taip gimė pirmasis lietuviškas sklandytuvas. Tai buvo ne RRG Zögling, o T-1 („Technikas“-1). B.Oškinis su pagalbininkais iš ATM sklandytuvą baigė statyti 1932 vasarą.
Rugpjūčio mėn. 15 d. buvo oficialiai atidaryta pirmoji sklandymo mokykla Lietuvoje. Skraidė Kauno priemiestyje Petrašiūnuose. Startuodavo su guminio amortizatoriaus pagalba. Šiai mokyklai buvo atiduotas ir suremontuotas RRG Zögling, pagamintas karo aviacijos dirbtuvėse. 1932 m. rudenį buvo atlikta 410 skridimų, čia pirmieji penki sklandytojai įvykdė „A“ normatyvus.
Petrašiūnų kalvelės buvo per žemos ir netenkino sklandytojų poreikių. 1933 m. buvo įsteigta sklandymo mokykla Nidoje. Čia buvo pastatytas angaras, bendrabutis su valgykla sklandytojams. Nida tapo Lietuvos sklandytojų kalve. Sklandymo mokykla Nidoje veikė šešerius metus, kol Klaipėdos kraštą užėmė vokiečiai.
Nuo Nidos kopų
Per šį laikotarpį Nidos sklandymo mokykloje iki 1939 m. buvo paruošti 79 „C“ pilotai, 149 „B“, 242 „A“ pilotai, atlikta daugiau kaip 10000 skridimų, ore išbūta daugiau kaip 260 val. Nidos sklandymo mokykloje mokėsi ir užsieniečiai iš Latvijos, Estijos, Čekoslovakijos, Suomijos. Čia pasiekti ir pirmieji Lietuvos sklandymo rekordai. 1935 metais J.Pyragius nuskrido 75 km nuotolį iš Nidos į Palangą pasinaudodamas audros frontu. 1936 metais J.Pyragius Nidos kopų atvėjyje išskriejo 22 val. 36 min., pasiekdamas IV rezultatą pasaulyje. 1938 metais A.Gysas išskriejo 26 val. 3 min. Tai buvo III rezultatas pasaulyje.
Be Nidos sklandymo mokyklos, dar buvo velkamojo skridimo mokykla Kaune, kurioje skraidė jau patyrę sklandytojai. Sklandytuvus pakeldavo lėktuvu. Vėliau buvo sumontuotas automobilinis sklandytuvų išvilkimo agregatas. Sklandytojai mokėsi skrieti termikuose. Ši mokykla veikė nuo 1937 metų.
Norėdamas įgyti žinių, kaip skrieti termikuose, 1937 m. sklandytojas A.Gysas savo lėšomis (vėliau LAK-as pusę išlaidų padengė) vyko į ISTUS (tarptautinė sklandytojų organizacija) sąskrydį Austrijoje.
Jonas Pyragius
Tais pat metais LAK-as sklandytojus J.Pyragių ir B.Oškinį pasiuntė į tarptautines sklandymo varžybas JAV.
Varžybų buvo ir Lietuvoje. 1938 metais vyko Tautinė olimpiada, kurios programoje buvo ir sklandymas. Sklandymo varžybose nugalėjo J.Pyragius, nuskridęs 173 km.
1939 m. Kaune vyko Baltijos šalių orinio sporto varžybos. Tarp sklandytojų nugalėjo A.Gysas ir Lietuvos komanda (A.Gysas, J.Pyragius, B.Oškinis), aplenkusi estus bei latvius. Atskirose rungtyse A.Gysas parodė tokius rezultatus: nuskrido 169 km (II vieta), išskriejo 5 val. 49 min. (I vieta) ir pakilo į 1750 m aukštį (II vieta).
Alfredas Gysas
Lietuvos sklandytojai Amerikoje (1937 m.)
1937 m. LAK-as pasiuntė du mūsų sklandytojus – J.Pyragių ir B.Oškinį į JAV sklandymo varžybas-sąskrydį, vykusias Elmiroje (Niujorko valstija). Buvo nusiųsti ir sklandytuvai. Tuo metu B.Oškinis baigė statyti savos konstrukcijos sklandytuvą BrO-4 „Rūta“. Kitas sklandytuvas – Gö-3 „Minimoa“, pavadintas „Biržiečiu“, buvo pastatytas pagal Vokietijoje pirktus brėžinius. Statybai lėšas suaukojo Biržų apskrities gyventojai. Šie du sklandytuvai ir buvo pasiųsti į Ameriką.
BrO-4 „Rūta“ buvo pilotažui skirtas sklandytuvas, todėl varžybose nedalyvavo. J.Pyragius su juo demonstravo aukštąjį pilotažą Amerikos žiūrovams. B.Oškinis su „Biržiečiu“ dalyvavo išsilaikymo trukmės ir aukščio rungtyse. Perskridimo rungtyje nebegalėjo startuoti, nes neturėjo priekabos sklandytuvui parvežti. Bet netgi nestartuodamas pagrindinėje rungtyje, B.Oškinis pasirodė neblogai. Jis užėmė 10 vietą tarp 52 dalyvių. Amerikiečiai buvo sužavėti ir sklandytuvų akrobatika, kurią atliko J.Pyragius.
Pasibaigus sąskrydžiui Elmiroje, Lietuvos sklandytojai dar vyko į Čikagą. Čia dalyvavo Amerikos lietuvių aviacijos šventėje, surengtoje minint S.Dariaus ir S.Girėno transatlantinio skrydžio metines.
Nidoje buvo naudojami mokomieji ir lavinimosi tipo sklandytuvai, tinkami šlaitiniams skriejimams antvėjuose. Tai jau minėti RRG Zögling. Šiuos sklandytuvus pagal vokiškus brėžinius statė Lietuvoje. Atsirado nemažai savų sklandytuvų konstruktorių ir jų statytojų.
Tai B.Oškinio aparatai T-1, T-2, BrO-3 „Pūkas“, vėliau BrO-4 „Rūta“ ir BrO-5 „Rūta-II“. Bendros B.Oškinio, G.Miliūno ir A.Gyso konstrukcijos MO-1, MO-2, MOG.
BrO-5 "Rūta-II"
A.Paknys pastatė sklandytuvus P-1 „Uodas“ ir P-3 „Nerija“, o kartu su A.Gysu – dvivietį velkamam skridimui PAGY.
B.Karvelis sukonstravo ir pasistatė sklandytuvą tinkamą skriejimui BK-1 „Vanagas“, o vėliau – aukštos klasės sklandytuvą BK-2. Šio sklandytuvo aerodinaminė kokybė buvo 33. Tačiau iki karo BK-2 pilnai išbandyti nespėjo.
Lietuvoje buvo statomi ir vokiški sklandytuvai pagal nupirktus brėžinius. Tai RRG Falke (pavadinti „Sakalas“ ir „Žaibas“), Grunau Baby IIa („Nida“ ir „Šarka“), Gö-3 „Minimoa („Biržietis“).
Be Lietuvos Aeroklubo paramos sklandymo vystymasis nebūtų buvęs toks spartus. Aeroklubui priklauso ir pirmųjų sklandytuvų statybos inicijavimas, ir Nidos sklandymo mokyklos steigimas, ir varžybų organizavimas. Aeroklubas skatino ir rėmė sklandytuvų statybą, nupirkdavo jau pagamintus sklandytuvus iš jų statytojų, arba dalinai padengdavo statybos išlaidas.
Žymiausi prieškario Lietuvos sklandytojai – B.Oškinis, J.Pyragius, A.Gysas, V.Ašmenskas, G.Miliūnas, A.Paknys, L.Kinaitis, B.Karvelis, S.Kontrimas, L.Bulanavičius, V.Butkevičius, V.Strazdas, Jurgis Steikūnas.
Žymiausi to laikmečio sklandytuvų konstruktoriai ir statytojai – B.Oškinis, A.Paknys, B.Karvelis, G.Miliūnas.
Prasidėjus politinių permainų sūkuriui, sovietų valdžia 1940 metais nutarė Lietuvos sklandymo centrą iškelti į Aukštagirį – buvusią lenkų sklandymo mokyklą. Čia buvo įkurta ”Dariaus ir Girėno” vardo sklandymo mokykla. Į ją iš Kauno buvo pergabenti visi Lietuvoje turėti sklandytuvai.
Pradžioje šiai mokyklai vadovavo A.Gysas, vėliau – B.Karvelis, po jo – L.Taunys. Skraidė daugiausia vienviečiais lenkiškais sklandytuvais "Wrona", "Czajka" ir "Salamandra". Čia buvo išbandytas B.Karvelio rekordinis sklandytuvas BK-2. Iki 1940 metų pabaigos Aukštagirio mokykloje parengti 115 “A” klasės ir 42 “B” klasės pilotai.
Prie vokiečių okupacijos, 1941 metų rudenį, jaunų Kauno sklandytojų (Z.Koronkevičiaus, V.Vaitkaus, V.Pesecko, L.Kutkaus, R.Putros ir kitų) dėka pradėjo veikti sklandymo būrelis. Sklandė lenkiškais sklandytuvais „Wrona“, atgabentais iš Aukštagirio. Skraidė Pažaislyje. Vokiečiai skraidyti sklandytuvais nedraudė, tik reikėjo įsiregistruoti kaip sporto būrelį.
Sklandymo entuziastams pavyko surasti ir iš Vilniaus karo trofėjų parko į Kauną parsigabenti kelis lenkų gamybos sklandytuvus "Wrona”, ”Czajka”, „Salamandra“ ir Grunau Baby tipo sklandytuvą „Šarką“. Skraidymams buvo surasta geresnė vieta – Nemuno šlaitas Virbaliūnų kaime prie Kulautuvos. Čia buvo atidaryta sklandymo stovykla, buvo galima skrieti šlaito antvėjyje. Instruktoriavo V.Vaitkus ir Z.Koronkevičius. Aktyviausi sklandytojai – L.Aleksandravičius, J.Balčiūnas, A.Gaižauskas, E.Jasiūnas, K.Kizevičius, L.Kutkus, A.Kuzmickas, R.Putra, A.Speičys, V.Tamošiūnas, S.Tamulis-Baltrušaitis, A.Vilimas.
Kulautuvoje skraidymai vyko 1942, 1943 ir 1944 metų vasaromis iki atėjo frontas. Per šį laikotarpį 8 sklandytojai įvykdė „C“ normatyvą.
1945 VDU studento V.Vaitkaus iniciatyva universitete buvo „atkurtas“ (formaliai įkurto 1941 metais) sklandymo būrelis. Vasarą vėl skraidyta Kulautuvoje. Skraidė dar išlikusiais sklandytuvais „Varna“ ir „Šarka“. Tačiau kitais metais skraidyti nebeliko kuo – šiuos sklandytuvus sunaikino 1946 metų Nemuno potvynis.
1945 m. mokomuoju sklandytuvu „Varna“ (atvežta karo metu iš to paties Aukštagirio) kažkiek skraidė šiauliečiai. 1945 - 1946 metais – šiek tiek daugiau skraidė klaipėdiečiai. Klaipėdos sklandymo būrelio organizatoriai buvo K.Tolutis, R.Bėkšta, V.Urbietis. Tačiau išsekus sklandytuvų resursams, skraidymai užsibaigė. Be to, skraidyti buvo galima tik gavus sovietinės organizacijos OSOAVIACHIM-o (DOSAAF pirmtakas) leidimą. Lietuvai tapus sovietine respublika, skraidymų tvarka buvo reguliuojama iš Maskvos.
1947 m. sovietų valdžia Vilniuje įkūrė OSOAVIACHIM-o aeroklubą. Buvo surinkta ir sklandymo grupė mokytis velkamojo skridimo. Skraidė rusiškos konstrukcijos dviviečiu sklandytuvu A-2. Keldavo lėktuvas Po-2. Kadangi Vilniuje susirinko mažai sklandytojų, kita grupė buvo organizuota Kaune. Skraidyta Karmėlavos aerodrome. 1948 – 1949 metais buvo parengta keliasdešimt sklandytojų. Tarp jų L.Aleksandravičius, A.Arbačiauskas, J.Balčiūnas, Z.Brazauskas, V.Čeponis, V.Drupas, A.Karpavičius, A.Kuzmickas, V.Medišauskas, A.Stankus, J.Sukackas, K.Tolutis, A.Vilimas. Kai kurie iš jų – karo laikotarpio Kulautuvos sklandytojai.
Tačiau 1949 metais Stalino įsakymu 400 km nuo sienos atstumu buvo uždrausti skrydžiai sportiniais lėktuvais. Sklandymo velkamojo skridimo grupės buvo išformuotos. Buvo leista skraidyti tik mokomaisiais sklandytuvais ir pakylant tik iki 25 m aukščio.
1950 m. dėl anksčiau minėto draudimo nebuvo skraidoma. Ir nebuvo kuo skraidyti – stigo sklandytuvų. Kauniečiai 1951 m. šiek tiek skraidė iš Vilniaus aeroklubo gautu rusišku mokomuoju sklandytuvu A-1. Pradžioje Vilijampolėje, vėliau nusigabeno į Kulautuvą.
Stingant sklandytuvų, pravertė B.Oškinio – žymaus prieškario sklandytojo ir konstruktoriaus patirtis. B.Oškinis paragino Kauno sklandytojus statytis sklandytuvą patiems. Taip 1949 metų rudenį gimė BrO-10 „Pūkas-III“. Tačiau, dėl anksčiau minėto draudimo, šiuo sklandytuvu pradžioje mažai skraidė. 1951 metais sklandytuvą BrO-10 išbandė Maskvoje ir pripažino tinkamu.
BrO-10 "Pūkas-III"
1950 metais Kauno Politechnikos institute (KPI) susibūrę sklandymo entuziastai nutarė statytis mokomuosius sklandytuvus patys. Vadovavo A.Kuzmickas, buvo statomi sklandytuvai M-1 ir M-2. Statyba užtruko, sklandytuvai buvo baigti tik 1952 m.
1952 metais B.Oškinis pastatė sklandytuvą BrO-9, skirtą skrieti šlaite. Tais pat metais iš Maskvos po bandymų buvo sugrąžintas ir BrO-10 „Pūkas“.
Taigi 1952 metais Kulautuvoje jau buvo 5 sklandytuvai, ir čia prasidėjo Lietuvos sklandymo renesansas. Tik pakilti aukščiau dar negalėjo – startuodavo guminiu amortizatoriumi.
Naują impulsą davė automobilinis sklandytuvų išvilkimo agregatas. Jis 1955 metais buvo sukonstruotas J.Balčiūno iniciatyva. Su šiuo agregatu sklandytuvus buvo galima pakelti į 300 – 400 metrų aukštį. Tapo pasiekiami ir termikai.
J.Balčiūno išvilktuvas
Svarų indėlį pokario sklandymo atgaivinimui turėjo Jono Balčiūno veikla. Būdamas KPI sekcijos pirmininku J.Balčiūnas rūpinosi sklandytojų veiklos įteisinimu, sumaniai laviravo sovietinių draudimų pinklėse, organizavo sklandytuvų statybą ir remontą, iš KPI vadovybės gaudavo lėšų sklandymo būreliui.
Jonas Balčiūnas
Šio laikotarpio aktyviausi sklandytojai J.Balčiūnas, B.Oškinis, J.Čepulis, V.Baliūnas, V.Dovydaitis, V.Drupas, A.Arbačiauskas, L.Aleksandravičius, Z.Brazauskas, V.Čeponis, S.Janušonis, A.Japertas, Aleksandras Jonušas, T.Koronkevičius, A.Kuzmickas, V.Pakarskas, A.Vilimas.
Labiausiai patyręs buvo Bronius Oškinis. B.Oškinis sukonstravo daugiau kaip 20 įvairių sklandytuvų. B.Oškinio sukonstruoti sklandytuvai įgijo pripažinimą visoje Sovietų Sąjungoje. Nuo 1953 m. BrO-9 buvo gaminamas serijiniu būdu Simferopolyje. Iš viso šio sklandytuvo buvo pagaminta apie 320 vnt.
Bronius Oškinis
Vėliau dar du B.Oškinio konstrukcijos sklandytuvai buvo gaminami serijomis. Tai vaikų mokymui skirtas sklandytuvas BrO-11 (1954 m.) ir treniruočių sklandytuvas skriejimui termikuose – BrO-12 (1957 m.) Sklandytuvų BrO-12 iš viso buvo pagaminta apie 120 vnt., o BrO-11 – apie 2000 vnt.(!)
B.Oškinio autoritetas sąjunginėje arenoje lėmė sėkmingą Kauno sklandymo stoties vystymąsi.
BrO-9. Neatsiejami to laikmečio atributai – užrašai DOSAAF ir žvaigždės
Taip pat žymus sklandytuvų konstruktorius buvo ir Balys Karvelis. Jis suprojektavo sklandytuvą BK-4 „Kaunas“, kurį kauniečiai 1957 m. pastatė savomis jėgomis ir lėšomis. Tai buvo jau perskridimams tinkamas sklandytuvas (aerodinaminė kokybė 25).
Balys Karvelis
Kita B.Karvelio konstrukcija – standartinės klasės sklandytuvas BK-6 „Neringa“ (1961 m.) Šis sklandytuvas Simferopolyje buvo gaminamas serijomis (apie 60 vnt.)
Tačiau maždaug apie 1960 metus Sovietų Sąjungoje buvo pradėta naudoti metalinius sklandytuvus, o medinių sklandytuvų serijinė gamyba palaipsniui buvo nutraukta.
B.Karvelis suprojektavo ir pirmąjį plastmasinį sklandytuvą BK-7 „Lietuva“.
Dar vienas Lietuvos sklandymo atgimimo laikotarpio konstruktorius – Antanas Kuzmickas. Apie jo sukonstruotus mokomuosius sklandytuvus M-1 ir M-2 jau minėta. 1955 – 1958 metų laikotarpiu A.Kuzmickas suprojektavo tris sklandytuvus, tinkamus skriejimui: KPI-3 „Gintarą“, KPI-4 (nebuvo pastatytas) ir KPI-5 „Genį“.
1956 m. Kauno Jaunųjų technikų stoties ir KPI sklandymo būreliai susijungė į sklandymo stotį ir ją įteisino. Vadovavo B.Oškinis. Sklandytuvų parkas didėjo. 1957 metais buvo pastatytas B.Karvelio konstrukcijos BK-4 „Kaunas“, taip pat B.Oškinio BrO-12, gauti rusiški MAK-15. Kulautuva tapo per ankšta. 1957 metais skraidyta Veprių aerodrome (Ukmergės rajonas), o nuo 1958 metų galutinai įsikurta Pociūnuose (Prienų r.)
BK-4 "Kaunas"
Sklandytuvų pakėlimui buvo gautas čekiškas išvilkimo agregatas „Herkules-III“.
Sklandytuvų parką papildė lenkiška „Mucha-100“ ir metaliniai KAI-12. Nuo 1960 metų prasidėjo metalinių sklandytuvų era – vis daugėjo čekiškų L-13 „Blanik“.
1961 metais sklandytuvų pakėlimui gavus lėktuvus, sklandymo stotis peraugo į sklandymo klubą.
Sėkmingas Kauno Aviacijos sporto (ASK) klubo laikotarpis buvo, kai jam vadovavo Aleksandras Jonušas (nuo 1963 iki 1986 metų). Buvo pastatyti angarai, gyvenamosios patalpos sportininkams, garažai, sandėliai ir kt. Gera materialinė bazė lėmė, kad Kauno ASK tapo Lietuvos sklandymo centru. Čia nuolat būdavo rengiami Lietuvos čempionatai, sklandytojų rinktinės treniruočių stovyklos. Ir ne tik Lietuvos. Pociūnus pamėgo ir Sovietų Sąjungos sklandymo rinktinė, dažnai rengdavusi treniruočių stovyklas. Čia vyko ir keletas Sovietų Sąjungos čempionatų.
Kauno ASK, ruošiamasi skraidymams
Kauno ASK pagal priskraidomą valandų kiekį, pagal sklandytojų skaičių ir jų sportinių pasiekimų lygį buvo vienas geriausių sklandymo klubų visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje.
Vilniuje veikė DOSAAFo aviacijos sporto klubas (ASK). Jam vadovavo išėję į atsargą sovietų armijos kariškiai. Sklandymu jie nelabai rūpinosi. Sklandytojų A.Speičio ir V.Vaitkaus (tuo metu turėjusių įtakingas pareigas) iniciatyva 1958 metais buvo įsteigtas Liaudies ūkio tarybos (LŪT) visuomeninis sklandymo klubas (VSK). Buvo surastos Lietuvos įmonės, galinčios finansuoti sklandymo klubą, Maskvoje vykusioje parodoje buvo nupirkta keletas lenkiškų sklandytuvų: „Bocian“, „Mucha-100“, „Jaskulka“.
Pradžioje VSK veikla buvo bendra su ASK, skraidė tame pačiame Kyviškių aerodrome. Bet 1963 metais VSK nusprendė atsiskirti. Tačiau VSK neturėjo savo bazės: angaro sklandytuvams laikyti, patalpų personalui, mokymo klasės. Tik 1966 metais, kai Žemės ūkio ministerija išskyrė žemės sklypą aerodromui, galutinai atsiskyrė nuo Vilniaus ASK ir įsikūrė prie Paluknio (Trakų r.) Dėl sovietinių ūkio reorganizavimų, Vilniaus visuomeninis sklandymo klubas perėjo Lengvosios pramonės ministerijos (LPM) pavaldumui ir buvo pavadintas Aviacijos technikiniu sporto klubu (ATSK).
Naujame aerodrome buvo pastatytas angaras, administracinis pastatas. Ilgamečiu Vilniaus ATSK vadovu buvo Z.Brazauskas. Taip Lietuvoje atsirado antras stiprus sklandymo klubas. Šiame klube aukštų rezultatų pasiekė sklandytojai A.Kavunovas, A.Mikutis, A.Arbačiauskienė, R.Visackas, A.Kilna, J.Sukackas, Kazys Cicėnas, O.Ciūnytė, S.Baltrūnaitė, J.Eglinskas.
DOSAAFo priežiūroje sklandymo klubai pradėjo kurtis ir kituose miestuose Iki 1971 metų tokie klubai susikūrė Alytuje, Biržuose, Klaipėdoje (skraidymų bazė Kartenoje, Kretingos r.), Panevėžyje, Šiauliuose (skraidymų bazė Šeduvoje, Radviliškio r.), Šilutėje, Telšiuose, Jurbarke, Akmenėje (Jurbarke vėliau buvo panaikintas).
Sklandymo klubai gaudavo aviacinę techniką per DOSAAFą. Sklandytuvų parką sudarė labiausiai paplitęs čekiškas dvivietis L-13 „Blanik“. Dar buvo dviviečiai KAI-12 „Primorec“ (čekiško LF-109 „Pionyr“ metalinė kopija). Vėliau buvo gauta nemažai lenkiškų sklandytuvų: „Foka-5“, „Kobra-15“, „Pirat“, "Jantar-Standard“, vėliau ir "Jantar-Standard-2" bei "Jantar-Standard-3". Na ir Prienų ESAG laisvos klasės sklandytuvai LAK-12 „Lietuva“. Turėta keletas rusiškų A-15. Sklandytuvų pakėlimas buvo vykdomas lėktuvais JAK-12, nuo 1976 metų juos ėmė keisti lenkiškos „Wilgos“.
Apie 1970 metus didieji klubai – Kauno ir Vilniaus – turėjo maždaug po 20 sklandytuvų ir po 5-6 lėktuvus. Apie 1985 metus šie skaičiai pakilo iki maždaug 35 sklandytuvų ir 8 lėktuvų. Mažesnių miestų sklandytuvų parką tuo laikmečiu sudarydavo apie 10-20 sklandytuvų. Didesniuose klubuose per metus sklandytojai priskraidydavo apie 3000 – 4000 valandų.
Laikotarpio pradžioje Lietuvos sklandymo čempionatai vykdavo su „Blanikais“. Nuo 1973 metų Lietuvos čempionatų sistema tapo tokia: I lyga – čia buvo skraidoma tik aukštesnės klasės sklandytuvais: „Fokomis“, „Kobromis“, A-15, (vėliau ir „Jantar Standartais“, „Lietuvomis“, bei kai kuriais kitais aukštos klasės sklandytuvais). II lyga vykdavo atskirai, čia buvo skraidoma su „Blanikais“. II lygoje geriausius rezultatus pasiekę sportininkai patekdavo į I lygą pakeisdami iš jos iškritusius sklandytojus. Tokia čempionatų rengimo tvarka Lietuvoje įsigaliojo anksčiau, negu pačioje Sovietų Sąjungoje. Nuo 1980 metų Lietuvos standartinės klasės ir laisvos klasės čempionatai buvo pradėti vykdyti atskirai.
Sklandytuvų LAK-12 "Lietuva" "eskadrilė"
Šio laikotarpio pradžios aktyviausi sklandytojai: J.Jaruševičius, L.Jemeljanovas, J.Kuzminskas, R.Garmutė, S.Sudeikytė, A.Kryžanauskaitė, O.Butnevičiūtė, A.Beržinskas, V.Žukas, J.Bagdonas, P.Vinickas, V.Šliumba, V.Kensgaila, P.Vaišvila, S.Gečiauskas, V.Žaliukas, G.Nekrašius, A.Šiožinys, S.Burneika, A.Račiūnas, L.Ramanauskas, L.Šupinys, S.Smilgevičius.
Išaugo nauja sklandytojų karta: V.Mikalauskas, O.Krigerytė-Valkauskienė, R.Stašaitytė, E.Sasnauskaitė, V.Sabeckis, R.Koronkevičius, A.Rukas, V.Liniauskas, M.Baleika, A.Kiškis, A.Lidžius, V.Jukna, V.Miklaševičius, J.Paplauskaitė-Leonavičienė, E.Lasauskas, Algimantas Jonušas, V.Mačiulis, R.Knėpa, K.Miliūnas, V.Kukčikaitis, V.Motūza, S.Skalskis, G,Drevinskas, D.Liaugaudas, G.Butnoris, L.Jurevičiūtė, E.Ramelienė, E.Smilgevičiūtė-Skalskienė.
Po 1968 metų pasaulio sklandymo čempionato, kuriame pergales skynė plastmasiniai sklandytuvai, kilo idėja tokį sklandytuvą gaminti Lietuvoje. Šios idėjos autorius buvo didelis sklandymo entuziastas Vytautas Pakarskas.
Vytautas Pakarskas
Pirmą plastmasinį sklandytuvą – BK-7 „Lietuva“ suprojektavo konstruktorius Balys Karvelis. Tačiau plastmasinės technologijos – ne vienam žmogui pakeliamas darbas, todėl 1969 metais buvo įkurta sklandytuvų gamykla Prienuose. Iš pradžių gyvavo kaip eksperimentinės sklandytuvų dirbtuvės, vėliau tapo Prienų Eksperimentine sportinės aviacijos gamykla (ESAG). Gamyklos įkūrimo iniciatorius buvo V.Pakarskas. Vėliau V.Pakarskas šiai gamyklai ir vadovavo (iki 1982 m.)
ESAG emblema
Kadangi sklandytuvo projektavimo ir gamybos idėja buvo pačių lietuvių, tai finansavimo iš Maskvos tam reikalui negavo. ESAG „duoną“ pradžioje užsidirbdavo gamindama vaikų sklandytuvus BrO-11M „Zylė“, bei remontuodama „Blanikus“.
1972 metų gale sklandytuvas BK-7 „Lietuva“ pakilo į orą. Tai buvo pergalė. Toliau sekė jau patobulinto sklandytuvo BK-7A įvedimas į „gyvenimą“ – statiniai bandymai, skraidymų bandymai, valstybinė komisija. Atsirado gamyklos finansavimas iš Maskvos. V.Pakarskui pavyko tuometinius DOSAAF-o vadovus įtikinti gamyklos plėtros būtinybe. Pociūnuose iškilo nauji gamyklos korpusai. Po to sekė kitos sklandytuvų serijos: 1976 metais pakilo į orą sklandytuvas LAK-9, 1978 m. – LAK-10, 1979 m. – LAK-12. Visa tai buvo įgyvendinta vadovaujant nenuilstančiam gamyklos direktoriui – V.Pakarskui.
Visų "Lietuvų" prototipas BK-7
1982 metais ESAG buvo sukurtas 15-os metrų klasės sklandytuvas LAK-11 ”Nida”.
Nuo 1986 metų ESAG vadovavo Aleksandras Jonušas (iki 1992 m.)
ESAG gamino ir vaikų sklandymui skirtus sklandytuvus: LAK-14 ”Strazdą” ir LAK-16.
Labiausiai pavykusi ESAG konstrukcija – tai sklandytuvas LAK-12 ”Lietuva”. Jų buvo pagaminta apie 230 vnt. Šiais sklandytuvais buvo aprūpinami visi Sovietų Sąjungos sklandymo klubai. Jais skraidė ir daugelio kitų šalių sklandytojai: Anglijos, Australijos, Austrijos, Argentinos, Bulgarijos, Čekijos, Ispanijos, JAV, Lenkijos, Pietų Afrikos, Portugalijos, Slovakijos, Švedijos, Vengrijos, Vokietijos, Naujosios Zelandijos bei kt. Su šiuo sklandytuvu Čekijos sklandytoja Hana Zejdova buvo pasiekusi keturis pasaulio moterų sklandymo rekordus.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Prienų ESAG tapo AB “Sportinė aviacija“. Čia gaminami 15 -18 m klasės sklandytuvai LAK-17, standartinės klasės – LAK-19 ir laisvos klasės – LAK-20.
Lietuvos sklandytojai buvo vieni iš pirmaujančiųjų Sovietų Sąjungoje. Sklandymo klubų tiek neturėjo jokia kita respublika. Lietuvos sklandytojai dažnai tapdavo čempionais ir prizininkais Sovietų Sąjungos sklandymo čempionatuose. Čempionais yra buvę: J.Jaruševičius, S.Sudeikytė, R.Garmutė, V.Sabeckis (4 kartus), A.Rukas (3 kartus), G.Drevinskas. Ypač sėkmingas Lietuvos sklandytojams buvo 1980 metų Sovietų Sąjungos čempionatas. Tais metais lietuviai užėmė pirmas 4 vietas: nugalėjo A.Rukas, antras buvo V.Sabeckis, trečias – V.Šliumba, ketvirtas – A.Beržinskas.
Lietuvos sklandytojai yra pagerinę nemažai buvusios Sovietų Sąjungos sklandymo rekordų. Rekordininkais buvo: J.Jaruševičius, L.Jemeljanovas, A.Kavunovas, J.Kuzminskas, R.Garmutė, V.Žukas, Z.Brazauskas, Aleksandras Jonušas, V.Šliumba, V.Sabeckis, R.Koronkevičius, R.Rukas, Algimantas Jonušas, V.Mačiulis.
Lietuvos sklandytojai diktavo „madas“ ir organizacine prasme. Lietuvoje anksčiau pradėti rengti čempionatai su aukštesnės klasės sklandytuvais (ne „Blanikais“). Anksčiau nei Sovietų Sąjungoje atsirado II lyga. Anksčiau pradėti rengti ir čempionatai skirtingose klasėse: standartinėje ir laisvoje.
Tačiau Lietuvos sklandytojai negalėjo savarankiškai dalyvauti tarptautinėse varžybose – pasaulio, Europos čempionatuose. Lietuvos sportininkai Sovietų Sąjungos rinktinės sudėtyje galėjo dalyvauti tik tose varžybose, kur siųsdavo Maskva.
Ta pati situacija buvo ir su sklandytuvų gamyba. DOSAAFo valdininkai neleido Lietuvoje organizuoti sklandytuvų gamybos. Mūsų konstruktorių B.Oškinio, B.Karvelio sklandytuvus gamino Simferopolyje. Padėtis pakito tik įkūrus Prienų ESAG.
Vienintelis geras dalykas buvo tas, kad už skraidymus nereikėjo mokėti.
Aštunto dešimtmečio pabaigoje – devinto dešimtmečio pradžioje prie sklandymo klubų Lietuvoje pradėjo steigtis vaikų sklandymo mokyklos. Šios mokyklos vadinosi Jaunųjų aviatorių mokyklos (JAM). Tokios mokyklos buvo įsteigtos Panevėžyje, Kaune, Vilniuje, Biržuose, Klaipėdoje, Šiauliuose, Šilutėje, Alytuje, Marijampolėje, Kėdainiuose ir kituose miestuose. Buvo skraidoma su vaikų skraidymui skirtais sklandytuvais BrO-11M „Zylė“, LAK-14 „Strazdas“, kiek vėliau – su LAK-16. Skridimai buvo vykdomi naudojant ištisinio lyno agregatą, pakeliant sklandytuvus į iki 5 metrų aukštį.
Vaikų sklandytuvai - BrO-11M "Zylė", LAK-14 "Strazdas" ir LAK-16
1994 metais šios mokyklos buvo sujungtos į vieną respublikinę vaikų aviacijos mokyklą su centru Kėdainiuose. Jai suteiktas B.Oškinio vardas. B.Oškinio vaikų aviacijos mokykla yra valstybinė įstaiga, priklausanti Lietuvos Švietimo ministerijai, kaip neformali vaikų ugdymo įstaiga. Čia mokytis skraidyti priimami paaugliai nuo 9 - 10 metų. Visą programą baigia iki 15 metų.
2003 metais B.Oškinio vaikų aviacijos mokykla apdovanota Tarptautinės Aeronautikos Federacijos (FAI) garbės diplomu.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, sklandymas gyvuoja rinkos dėsnių sąlygomis. Sklandymo sportas tokiose sąlygose tiek gali būti išvystytas, kiek turtinga pati valstybė, jos žmonės, rėmėjai. Skraidymas tapo mokamas. Pagrindinis turtas – aviacinė technika, aerodromų statiniai, liko iš sovietinių DOSAAFo klubų. Bet technika sensta, dėvisi. Naujų sklandytuvų ir lėktuvų pirkimas priklauso nuo rėmėjų lėšų ir to, kiek klubai užsidirba patys.
Atkūrus Lietuvos Aeroklubą ir jį pripažinus FAI, Lietuvos sklandytojai gali tiesiogiai dalyvauti tarptautinėse ir pasaulinėse varžybose.
G.Kačergius, 2009
Šaltiniai:
A.Arbačiausko, V.Ašmensko, J.Balčiūno, V.Dovydaičio, A.Mikučio, J.Pyragiaus, G.Ramoškos publikacijos;
R.Bėkštos, A.Gyso, Z.Koronkevičiaus atsiminimai.