Turinys /

Orlaivio konstrukcija

Sklandytuvo LAK-16 sukūrimo istorija

Jaunystės nerimas

Tik tas gali suprasti jaunųjų sklandytojų viltis ir rūpesčius, kas pats dar vaikystėje konstravo sklandytuvo arba lėktuvo modelius, o vėliau ir pats skraidė sklandytuvu. Jiedu – Prienų eksperimentinės sportinės aviacijos gamyklos direktorius LTSR nusipelnęs treneris ir Tarybų Sąjungos sporto meistras, KPI absolventas inžinierius Aleksandras Jonušas ir ESAG specialaus konstravimo technologinio biuro vadovaujantis konstruktorius, Charkovo aviacijos instituto absolventas Gintaras Sabaliauskas – jaunystėje tas nerimo dienas išgyveno: drožė klijavo, kūrė aviamodelius, statė sklandytuvus, skraidė jais. Gintaras, baigęs 1974-aisiais Šiaulių 7-ąją vidurinę mokyklą, atvažiavo į Prienus ir pradėjo dirbti Eksperimentinėje sportinės aviacijos gamykloje. Gabų jaunuolį pastebėjo. Su gamyklos stipendija jis buvo pasiųstas studijuoti į Charkovo aviacijos institutą. Jį baigęs prieš šešerius metus grįžo vėl į Prienus.

Gintaras Sabaliauskas

Ir didelę gyvenimo patirtį turintį gamyklos direktorių, ir jauną energingą sklandytuvų konstruktorių slėgė tie patys rūpesčiai. Kadaise paauglių pamėgtas garsaus sklandytuvų konstruktoriaus Broniaus Oškinio sukurtas paprastutis sklandytuvėlis BRO-11M „Zylė“ jau seniai niekieno nebestatomas. Prieš keletą metų gamykloje pradėtas statyti naujas mokomasis sklandytuvas „Strazdas“ nei lengvumu, nei pavaldumu, nei kitomis savybėmis negalėjo susilyginti su „Zyle“. Be to, jų nedaug ir pagaminta buvo, O jaunimas ėjo į aviacijos sporto klubus, veržėsi į padanges, Matė tai ir Aleksandras, ir Gintaras bei jo bendrakursis Charkovo aviacijos institute, o dabar kolega, taip pat konstruktorius Kęstutis Leonavičius. Matė ir iki širdies gelmių jautė tą nerimą. Gal todėl ir jų pašnekesys vieną atmintiną 1985-ųjų rudens vakarą buvo kupinas rūpesčių ir vilčių.

– Mums reikia tik kambariuko, kad po darbo namuose galėtume braižyti ir kurti, – kalbėjo Gintaras. – Medžiagų sklandytuvo statybai gamykloje turime pakankamai. Kalbėjau su vaikinais. Jie susirūpinę dėl „Strazdo“, kuris pastebimai sumenkino pasitikėjimą ESAG garbe.
Apie papildomas lėšas, kokius nors papildomus atlyginimus vaikinai nė neužsiminė.

Kai buvo apgyvendinamas gamyklos dirbantiesiems Prienuose pastatytas naujas gyvenamasis namas, direktorius neužmiršo to pokalbio. Tad jau 1985-ųjų metų pabaigoje beveik kasdien iki vėlumos negesdavo šviesa viename naujojo namo kambaryje, kur ketvertas gamyklos jaunų konstruktorių braižė, ginčijosi, skaičiavo ir vėl braižė naujo paauglių mokymui skirto sklandytuvo kontūrus. Vadovaujami Gintaro Sabaliausko, jaunieji specialistai inžinieriai-konstruktoriai sklandymo sporto meistras Gediminas Nevulis, Kęstutis Leonavičius, Artūras Maruškevičius, pasitarę su technologu Rimu Apanavičiumi, nusprendė naują sklandytuvą gaminti iš metalo ir stiklaplasčio, paprastą, lengvą pavaldų ir patvarų. Sąlyginai jį pavadino LAK-16 pagal iki šiol gamykloje pastatytų skraidymų aparatų žymėjimą. Bet gamyklos planuose apie šį sklandytuvą tada nė žodžio nebuvo. Tai, ko gero, ir skatino vaikinus dirbti nesiskaitant su laiku.

Gediminas Nevulis

Įpusėjus 1986-ųjų vasarai, „kovos lauką“ jaunieji konstruktoriai perkėlė iš minėto kambario Prienuose į gamyklos cechus Pociūnuose. Čia Sabaliauskas su Leonavičiumi iš lengvų metalinių vamzdžių gamino sklandytuvo liemens rėmą, važiuoklę su dviem ratukais, montavo vairus. Nevulis, kaip Kauno Politechnikos instituto absolventas ir prityręs skraidymų sklandytuvais meistras, konstravo iš stiklaplasčio sklandytuvui sparną. Bet prieš tai su technologu Rimu Apanavičiumi jis viską išbandė, pasigamino atskirus stabilizatoriaus bei sparno elementus. Maruškevičius tvarkė visą dokumentaciją ir pagal brėžinius įdėmiai sekė gaminamų detalių ir konstrukcijų tikslumą. Niekas jiems netrukdė, nors ir po darbo valandų triūsė. Žinojo viską tik eksperimentinio cecho viršininkas inžinierius Juozas Valūnas. Jis, pats ragavęs panašios „duonos“, kai statėsi lengvutį sraigtasparnį, už kurį sąjunginėje ir respublikinėje ultralengvųjų skraidymo aparatų kūrėjų darbų apžiūrose pelnė pačius aukščiausius apdovanojimus, skatino vaikinus, stengėsi jiems padėti. Iki rugsėjo mėnesio buvo pagamintas sklandytuvas-maketas ir prototipas. Maketinė komisija kūrinį gerai įvertino. Iki gruodžio reikėjo paruošti sklandytuvą gamykliniams ir valstybiniams bandymams. Vaikinai neapvylė. Skraidymai baigėsi sėkmingai. Sklandytuvas susilaukė ir bandytojų ir komisijos narių gero įvertinimo.

Grupės vadovas G.Sabaliauskas (dešinėje) ir jaunieji konstruktoriai
(iš kairės) V.Rūdys, A.Romancevas, K.Leonavičius

– O kas toliau? – paklausiau grupės vadovą Gintarą Sabaliauską.
Šis žvilgtelėjo į ESAG direktorių Aleksandrą Jonušą.
– Toliau? – klausimu į klausimą atsakė direktorius. – Pirmame šių metų pusmetyje dešimt tokių sklandytuvų. Visus atiduosime prie respublikos aviacijos sporto klubų veikiančių jaunųjų sklandytojų mokyklų auklėtiniams. Tegul jie skraido nuo ryto iki vakaro ir tegul išbando juos įvairiausiose situacijose. Jeigu atsitiks palaužimų – nereikia bijoti. Svarbiausia – kiekvienas treneris ir instruktorius, kiekvienas jaunasis sklandytojas tegu kasdien užrašo visas pastabas apie sklandytuvą, jo privalumus, trūkumus ir galimybes. Toks kiekvieno sklandytuvo „dienynas“ mums bus labai naudingas dokumentas, kuris, gaminant sklandytuvą serijomis, leis ištaisyti pastebėtus trūkumus, patobulinti konstrukciją.

– O kiek pakilimų naujuoju sklandytuvu galima bus atlikti?
– Dokumentuose nustatytas resursas – 300 skridimų, – kažkaip nedrąsiai paaiškino Sabaliauskas.
– Ar galvojo tas apsidraudėlis, kuris taip užrašė? – sunerimo ESAG direktorius. Išeina, kad savaitę paskraidžius, reikia važiuoti apžiūrėti kiekvieną sklandytuvą, paskui pratęsti resursą. Pagal techninę užduotį turi būti atliekama 4500 pakilimų ir skridimų. O ateityje būtina pasiekti, kad šis serijinės gamybos mokomasis sklandytuvas turėtų 8000 skrydžių resursą.

Direktoriaus mintims pritarė ir Gintaras Sabaliauskas, kuris, kaip ir visi grupės vaikinai, konstravę ir statę LAK-16, visa tai supranta, žino ir drąsiai gali patvirtinti. O aš pagalvojau: Kiek „lazdų“ dar sugeba kaišioti į „ratus“ gamyboje ir kitose mūsų bendravimo sferose apsidraudėliai“. Juos, matyt, neveikia persitvarkymo jėga.

Kai atsisveikinau su gamyklos direktoriumi Aleksandru Jonušu ir naujojo mokomojo sklandytuvo kūrėjų grupės vadovu Gintaru Sabaliausku, jie dar prašė pasakyti mūsų jauniesiems sklandymo entuziastams, kad ateinančiais metais planuojama pastatyti 50 tokių sklandytuvų, o ateityje gamykla kasmet jų gamins po 100.

– O kaip vadinsime šį sklandytuvą? – neiškenčiau nepaklausęs.
– Kol kas jis žymimas LAK-16. Tegul vardą sugalvoja tie, kurie juo skraidys. Siūlykite.

LAK-16 projekcijos

LAK-16 techniniai duomenys

K.Naudžius
„Sparnai“ 1987 Nr.1
Nuotraukos O.Valkauskienės ir iš Lietuvos Broniaus Oškinio vaikų sklandymo mokyklos tinklapio.
Elektroniniam publikavimui parengė G.Kačergius, 2009

LAK-16M

TOP