Alfredas Gysas
26 valandos virš kopų
Mano išsilaikymo ore rekordas buvo visiškai atsitiktinis dalykas. Tais 1938 metais Aero Klubas buvo paskyręs A.Paknį būti Nidos sklandymo mokyklos viršininku. Buvo nustatyta data, kurią jis turėjo atvykti į Nidą ir paruošti mokyklą netrukus atvyksiančiai pirmai mokinių grupei. Pakniui nustatytu laiku į Nidą nenuvykus, sklandymo komiteto pirmininkas J.Pyragius supyko, sušaukė susirinkimą ir, vietoj Paknio, mokyklos viršininku paskyrė mane.
Atvykau Nidon su viešnia, mano būsimąja žmona. Buvo pavasaris, mokykla dar tuščia, bet ten jau darbavosi mūsų mokyklos virėja Marytė ir du vyrukai remonto dirbtuvėje: Juodviršis ir Čekanauskas.
Alfredas Gysas
Rytų vėjas Nidoje buvo retas svečias. Kai Nidoje pūsdavo rytų vėjas, jau lovoje naktį gulėdamas galėjai atskirti nepaprastą garsą, ir apimdavo nepaprastas nerimas.
Vieną rytą papūtė stiprokas rytų vėjas. Atsikėlėme visi 4 val. ryto. Bet kaip dabar startuoti? Paprastai, kai pagalbos amortizatoriaus ištempimui neturėdavome, iš Nidos žvejų kaimelio pasikviesdavome 8 ar 10 vyrukų. Bet dabar, taip ankstyvą rytmetį, prasidėk su žvejais. Jiems reikės užmokėti, o atliekamų pinigų neturiu.
Taip visi užkėlėm „Žaibą“ ant ratukų ir pamažu užtempėm į kopos viršūnę. Startavome rankiniu būdu. Pastatėme sklandytuvą prieš vėją, paaiškinau vyrukams, ką jie turi daryti: visu svoriu užsigulti ant spyrių ir laikyti, kad vėjas sklandytuvą neapverstų. Viena moteris turi kelti sklandytuvo uodegą aukštyn, kad vėjo kampas nebūtų per daug didelis. Kai tik sėdynėje prisiveršiu diržais ir pamosiu ranka (rėkti negalėjai, nes rytų vėjas taip pūtė, kad pusantro metro aukštyje oras buvo pilnas smėlio ir, burną atidarius, ji tuoj būtų pilna smėlio), jie turės mane stumtelėti nuo kopos pirmyn. Jie taip ir padarė. Startas pasisekė. Rizika buvo didelė: vienas startas pasiseks, o du – ne. Tokius startus šiandien uždraustų su policija.
„Rankinis“ startas nuo kopų
Antvėjyje skriejau apie 3 valandas, kol, vėjui sulėtėjus, reikėjo tūpti. Nutūpus, palikome sklandytuvą vakarinėje pusėje pririštą prie krūmų, nes tikėjomės, kad rytojaus dieną ir vėl pūs rytų vėjas.
Ir tikrai: sekantį rytą ir vėl pučia gražus, pastovus, 14 metrų per sekundę rytų vėjas. Traukiame „Žaibą“ į pačią smailiąją kopos viršūnę ir pastatome prieš vėją. Laikas: 1938 m. gegužės 24-ji diena, 4 val. 33 min. ryto. Rankinis startas ir vėl pasisekė, bet tai buvo, kaip sakiau, grynai laimės dalykas.
Antvėjis geras, ir aš virš kopų. Normalus skriejimo aukštis buvo 400-500 metrų. Vidurdienį, dar termikams prisidedant, iškeldavo iki 500-600 metrų virš kopos viršūnės.
Sklandytojų kopa Nidoje
Nidos didžioji kopa tik pusantro km ilgio, taigi kas kelios minutės turėjau apsigręžti. Taip per dieną padariau kelis šimtus varginančių posūkių. Suvalgiau rūpestingos virėjos įdėtus abu sumuštinius, apelsiną, citriną, porą plytelių šokolado ir išgėriau termosą kavos.
Artėjo vakaras, pradėjo temti. Reikėjo apsispręsti, ar palikti ore, ar tūpti. Nuo 4 val. ryto skraidęs, žmogus jautiesi labai pavargęs. Jei pasiliksi nakčiai – rizikinga, nes gali sudaužyti sklandytuvą ir pats užsimušti. Jei taip šiandien, būčiau tūpęs ir baigta. Bet tuomet – žmogus dar pačioj jaunystėj, energijos daug, o ten apačioje dar mylima mergaitė laukia, žiūri į tave... Paskatinimas didelis. Nutariau pasilikti ore nakčiai.
Apačioje likę vyrukai, Juodviršis su Čekanausku, jau anksčiau dalyvavę prie skriejimo naktį, žinojo, ką reikia daryti. Jie atnešė tris žibalines liktarnas, pastatė po vieną abiejuose kopos galuose ir per vidurį, o patys išsikasė duobes smėlyje ir sulindo.
Sutemo taip tamsiai, kad viskas buvo juoda. Vėjas sustiprėjo iki 16 m/s. Nei mėnulio, nei žvaigždžių. Bet naktį skriejant, daug matyti ir nereikia. Jei atskiri horizontą ir matai skirtumą tarp vandens ir kopos, to ir pakanka. Nidos uosto švyturys man beveik nekliudė, bet kliudė apačioje likusieji draugai, kurie, išgirdę praūžiantį sklandytuvą, vis bandydavo beterijine lempute pašviesti į sparnus. Lemputės šviesa mane porai sekundžių apakindavo.
Skriejant antvėjyje, su „Žaibu“ buvo viena blogybė: jei per posūkį per daug sulėtėjai, jis tuoj metasi į suktuką. Taip aną metą Žaltauskas buvo nukritęs ir susilaužęs abi kojas. Tos avarijos prisiminimas mane įspėjo, kad reikia būti atsargiam.
Vėjas visą naktį buvo stiprus, ir sklandytuvas laikėsi gana aukštai. Vienu metu nors ir atdarom akim, bet pusiau sapne, pajutau, kad sėdynė po manim nebėra tokia tvirta. „Žaibas“ jau buvo padaręs pusę suktuko apsisukimo! Iš to išgąsčio kraujas spustelėjo visą kūną, miegai išgaravo. Visai netoli kopos viršūnės išlyginau. Nuo to laiko iki pat ryto atidžiai sekiau greitį, kad tik per daug nesulėtėčiau.
„Žaibas“ skrydyje
Pradėjus aušti, pakilo ir nuotaika, nes jau pradėjau matyti žemę ir buvau užtikrintas, kai reikės tūpti, jau matysiu kur. (Naktį, kai visai tamsu, tūptum kaip su užrištomis akimis. Žinoma, jei būtų buvę iš anksto geriau pasiruošta, tūpimui numatyta vieta galėjo būti paženklinta žibalinėm liktarnom).
Jau man pradėjo knietėti padaryti vizitą į Rasytės sklandymo mokyklą. Būčiau lengvai ją pasiekęs ir sugrįžęs, nors tarp Rasytės ir Nidos buvo kelių kilometrų žemumos tarpas, kurio perskriejimui reikėjo gero aukščio.
Išaušus vėjas susilpnėjo ir dangus pradėjo niauktis. Pradėjo lyti. Nusiėmiau piloto akinius, nes per vandeniu užpiltus stiklus nieko nebemačiau. Pagaliau sukinėjausi jau tik virš kopos viršūnės, ten ir atgal. Aukštis nebe didelis, ir kartais jau esu žemiau šlaito viršūnės. Galvojau sau, jei dabar tūpdamas sklandytuvą palaužčiau, visas mano skriejimas ir vargas nebūtų užskaitytas. Reikia būti atsargiam. Nusprendžiau, kad kol dar ne per vėlu, tūpsiu.
Pasukau pavėjui į vakarų pusę ir nutūpiau pievutėje tarp angarų ir medžių. Laikas: gegužės 25 diena, 6 val. ir 36 min. ryto. Visas peršlapęs ir sušalęs įbėgau šilton pastogėn. Ore išbuvau 26 valandas ir 3 minutes, iškovodamas Lietuvai III vietą pasaulyje. (I vietą tuo metu turėjo rusai, o II – vokiečiai).
Po rekordinio skriejimo, porą valandų numigęs, su draugais nuvykom į Nidos miestelį pas Sakutį. Nidos miestelyje buvo paštas, kurio viršininkas dviračiu dažnai atvažiuodavo į mūsų sklandymo stovyklą. Buvome gerai su juo pažįstami. Nuvykę pas Sakutį, ten atradome ir pašto viršininką, kuris savo įspūdžius taip papasakojo:
„Gegužės 24 d. turėjau tarnybiniais reikalais vykti į Klaipėdos paštą. Anksti atsikėlęs, skubu į laivą. Žiūriu – virš kopų jau kybo vienas. Žinojau, kad mokykloje dar nebuvo mokinių, ir stebėjausi, kaip galėjo be pašalinės pagalbos startuoti. Sėdęs į garlaivį, nuvykau į Klaipėdą, atlikau reikalus, po pietų laivu grįžau atgal, o sklandytuvas vis dar tebekybo ore. Sekantį rytą, atsikėlęs 5 valandą, žiūriu – sklandytuvas vis dar virš kopos!“
Mano rekordas tada spaudoje buvo gana plačiai paminėtas.